Kas kaltas, kad užstringame toksiniuose santykiuose?
Kodėl nuolatos bėgame nuo artimų santykių?
O gal atvirkščiai? Ištisai vejamės ir nepasivejam?
Karma? Žvaigždės? Likimas?
O gal, kaip sakė Z.Froidas, visi ateiname iš savo vaikystės.

Pirmąją meilės patirtį gauname iš savo tėvų - tėčio ir mamos.
Jei tėvai buvo linkę į fizinį arba psichologinį smurtą, manipuliacijas, emocinį šaltumą, neatliepė fizinių ir emocinių poreikių - išmokstame, kad meilė būtent taip ir atrodo.
O kas tada? - tada ieškome atitinkamų partnerių.
Kam? - Dažniausiai tam, kad gautume tai, ko negavome iš tėvų.
Kodėl? - todėl, kad partnerį/sutuoktinį mūsų pasąmoninis protas tapatina su vienu iš tėvų. O gal abiem.

 

Ir gaunasi toks logiškai nelogiškas užburtas ratas.

 

Sakome, aš jį myliu, negaliu be jo gyventi, o jis vat taip vat elgiasi.

O išties mes mylim ne žmogų. Mes mylim nemeilę. Mylim tai, kaip su mumis elgiasi. Tiesą sakant, jei tas žmogus staiga imtų ir "pasitaisytų", mums tie santykiai pasirodytų nuobodūs. Net seksualiai nebetrauktų.

 

Kodėl?

Atsakymus rasite paskaitoje.

Pažadu, kad išklausę šią paskaitą į santykius imsite žiūrėti visiškai kitaip.

Turinio trukmė - 1 valanda.